en
Išsipildžiusi svajonė
Penktadienio popietė... Tuštėjantys Visagino Pirminės sveikatos priežiūros centro koridoriai ir besiskirstantys paskutiniai pacientai išduoda: darbo savaitė jau baigiasi... Kaip gera būtų, kad su ja pasibaigtų ir visos žmonių ligos...
Visagino PSPC šeimos gydytojos Lidijos Kuprikovos, kasdien atliekančios daugybei pacientų profilaktinę sveikatos apžiūrą, veide šypsena nedingsta: nei darbo diena, nei savaitė, regis, visiškai neišvargino. (Šio gydytojo, atliekančio profilaktinį sveikatos patikrinimą, įvertinant fizinę paciento būklę, kad ateityje būtų išvengta galimų sveikatos problemų, nelaimingų atsitikimų dėl sveikatos darbe, kelyje, tarnyboje ir pan., atsakomybė didelė). Ko gero mieste nėra nė vieno dirbančio ar vairuojančio asmens, nesusidūrusios su šia malonia ir miela Gydytoja.
„Kiek save prisimenu, visada norėjau būti tik gydytoja. Niekada savo pasirinkimu nebuvau suabejojusi“, – gerose akyse blyksteli šviesios pasitikėjimo ugnelės.
„Lietuva – seniai jau tapo mano Tėvyne: čia gimė mano dukra ir anūkė, čia palaidoti mano tėveliai, – atvirauja gydytoja, 1976 metais baigusi pediatrijos studijas Smolensko Medicinos Institute. Visaginiečiai prisimena ją dirbus gimdymo namuose, vėliau – apylinkės vaikų ligų gydytoja, vaikų konsultacijos vedėja. Prasidėjus medicinos reformai, kėlė kvalifikaciją – tapo šeimos gydytoja. Visagino poliklinikoje ji dirba nuo 1989 metų.
Puikūs pacientų atsiliepimai – ilgametės gyd. L. Kuprikovos patirties rezultatas. Ji mielai sutiko pasidalinti savo mintimis.
„Slegia, kai jauti, kad privalai padėti žmogui, nes supranti, kad būtina, bet negali.
Baisiausia – nepastebėti ligos pradžios – užuomazgos, arba nustatyti neteisingą diagnozę. Manau, tai baisu kiekvienam gydytojui.
Labiausiai džiugina paciento dėkingumas: miela, kad prisimena ne tik taikytą gydymą, bet ir padrąsinantį žodį, ištartą prieš daugelį metų.
Laiminga esu, kai pavyksta nustatyti ankstyvą diagnozę, kurios dar niekas nė neįtarė.
Sunkiausia? Sunkumų lyg ir nėra. Myliu žmones. Visada manau, kad randu tinkamą žodį, kuris tikrai „numeta“ nuo paciento veido akmeninę kaukę. Tai labai svarbu mezgant ryšį su kiekvienu.
Lengviausia dirbti su vaikais. Jie atviri, sako tiesą, nemoka meluoti. Iškart matai, ar jis serga. Iš akių nesunku pastebėti, kai jaučiasi gerai. Suaugę kitokie: kartais bando išsisukti, sumeluoti ar simuliuoti.
Įsiminęs įvykis: dirbant apylinkės vaikų gydytoja, staigiai pablogėjo neišnešiotuko, gydomo vaikų ligų skyriuje, būklė. Reikėjo nedelsiant vežti į Vilnių, o tam būtinas lydintis asmuo. Man buvo taip sunku, gaila: vaikelis toks mažytis, blyškus, pasirodė, net vėsokas. Šildydama rankose, pastebėjau, kaip jis truputį parausvėjo... Buvau tokia laiminga, kad prisiėmiau atsakomybę ir sėkmingai nuvežiau į reanimaciją.
Svarbiausia – paciento pasitikėjimas gydytoju. Nuo seno žinoma: gydo ne tik vaistai, procedūros, bet ir gydytojo žodis. Ir jis kartais yra stipresnis net už medikamentus.
Gydytojas negali su pacientu bendrauti vien tik virtualiai. Neįsivaizduoju virtualios medicinos, nors ir turiu didelę darbo patirtį,“ – patikina gydytoja.
„Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų.“ – kartojo brazilų rašytojas Paulo Coelho. Ypač, kai ta svajonė – kasdienis Tavo darbas.
Sėkmės Jums, Gydytoja. Ir kuo daugiau dėkingų pacientų